Lt / En
Paralelinės progresijos 2. Svetimas
Kuratorė: Kristina Inčiūraitė
2001.IX.28 - X.31
Menininkai:
Rugsėjo mėn.:
29 d. Gediminas Akstinas
30 d. Kęstutis Andrašiūnas

Spalio mėn.:
2 d. Vytautas Balčytis
3 d. Darius Bastys
4 d. Kostas Bogdanas
5 d. Aida Čeponytė ir Valdas Ozarinskas
6 d. Jonas Gasiūnas
7 d. Darius Gerasimavičius
9 d. Linas Jablonskis
10 d. Donatas Jankauskas
11 d. Evaldas Jansas
12 d. Patricija Jurkšaitytė ir Marius Puskunigis
13 d. Leila Kasputienė
14 d. Marius Kavaliauskas
16 d. Algimantas Kuras
17 d. Algis Lankelis
18 d. Dainius Liškevičius
19 d. Gintaras Makarevičius
20 d. Aurelija Maknytė
21 d. Darius Mikšys
23 d. Mindaugas Navakas
24 d. Mindaugas Ratavičius
25 d. Jurgita Remeikytė
26 d. Galmantas Sasnauskas
27 d. Alma Skersytė
28 d. Irma Stanaitytė
30 d. Vilma Šileikienė
31 d. Gintautas Trimakas

Renginio struktūra:

Rugsėjo 28 d.:
Teorinių pranešimų popietė 17 val.

"Keliai į Svetimo pasaulį: stalkerio ir entuziasto figūros" Gintautas Mažeikis (Humanitarinių mokslų (filosofija) daktaras, docentas, ŠU Filosofijos katedros vedėjas, ŠU Kultūrinės antropologijos centro direktorius);
"Būti svetimu - lemtis ar pasirinkimas?" Rimantas Kočiūnas (Humanistinės ir egzistencinės psichologijos instituto direktorius, VU docentas);
"Privatumas ir saugumas informacijos visuomenėje" Domas Ūselis (VU socialinių mokslų bakalauras; sociologija- kriminologija, magistro studijos VU);
"Svetimo pasijos" Virginijus Kinčinaitis (menotyrininkas, Šiaulių dailės galerijos dir. pavaduotojas, ŠU filosofijos katedros dėstytojas).
Gyvo garso ir vaizdo projektas 20 val.
Dalyvauja: HAPPYENDLESS (muzika) + Kristina Inčiūraitė (video) + Ignas Krunglevičius (muzika).


Rugsėjo 29 - spalio 31 d.:
Kasdien nuo 11 iki 19 val. kiekvienas projekte dalyvaujantis menininkas pristatė individualią jiems nematytų užsienio filmų programą.

2001 metų „Paralelinės progresijos“ buvo skirtos aptarti svetimumo aspektus, daugiau ar mažiau ryškėjančius pastaraisiais dešimtmečiais. Žvelgiant retrospektyviai, susvetimėjimo genezė: ekonominis K. Markso alienacijos apibrėžimas, egzistencialistinis S.A. Kierkegaardo, M. Heideggerio, J-P. Sartre`o fatališko herojaus apibūdinimas, socialinis E. Durkheimo anomijos, tradicijų praradimo fiksavimas, autentiškumo netekę reprodukciniai reiškiniai W.Benjamino tekstuose, poststruktūralistinis M. Derrida`os mąstymas, galios struktūrų, valdymo mechanizmų išviešinimas M. Faucault teorijose bei migruojantis J. Baudrillardo virtualių realybių pesimizmas [etc.] išprovokavo fragmentuoto, susvetimėjusio identiteto suvokimą. Iš tiesų, tai tik keletą susvetimėjimo aspektų, kurie čia išvardinti tam, kad būtų dar kartą prisiminta įvairovė problemų, įtakojusių tų dienų mąstymą bei kultūrinius procesus. Norint plačiau aktualizuoti svetimumo problematiką, savo požiūrį išsakyti pakviesta keletą teoretikų, kurie iš savo profesinio taško pažvelgtė, pakomentavo ir interpretavo šį fenomeną.

Svetimas - nutolęs, užmirštas, neišgyventas, neįsisavintas, etc. Renginys skirtas ne tik svetimo aptarimui, tačiau ir metaforiškam jo atsisakymui, prisimenant, išgyvenant ir įsisavinant tai, kas šalia mūsų, bet ne mūsų:

Interaktyvus pažinimo džiaugsmas šiuolaikinėje informacinėje visuomenėje nesunkiai virsta interpasyvumu: informacija intensyviai kolekcionuojama [pvz. duomenų bazės], bet nebesuvartojama. Nesinaudojame galimais informacijos resursais, nes pakanka žinoti, jog informacija apie įvairius reiškinius apskritai yra, jog ją galima rasti, ją įsisavinti ir ją pritaikyti. Ši neišnaudota potenciali galimybė sužinoti yra tam tikra svetimo, kaip dar neįsisavinto, neišgyvento patyrimo forma.

Norint šį fenomeną iliustruoti ir jo atsisakyti, 2001 metų „Paralelinių progresijų“ renginyje Vilniaus menininkams buvo siūloma pristatyti kino filmų programą, sudarytą iš užsienio filmų, kurių jie nėra matę, tačiau norėtų pamatyti. Galimybė dalyviams pamatyti ir žiūrovams parodyti filmus būtų suvokta kaip minimali, kasdieniška utopija įsisavinti ir išgyventi tai, kas dažnai pralekia pro šalį, kam pritrūksta laiko ar ką paprasčiausiai pamirštame.

Demonstravimui pasirenkami būtent kino filmai, nes jie sintetina daugelį meno rūšių, generuoja visuomenėje ryškėjančius psichologinius, socialinius, filosofinius ar menotyrinius diskursus ir vis dar išsaugo herojišką meno funkciją - pasakoja konkretaus laikmečio istorijas bei edukuoja savo žiūrovą. Tebūnie atleidžiamos kinematografijos klaidos ir daugelio filmų sukeltas nuobodulys (Francesco Bonami).

Kiekvieną renginio dieną ŠMC rūsyje individualią filmų programą pristatė vis kitas parodos dalyvis. Dvidešimt aštuonias dienas besikeičianti filmų programa pasiūlė iki šimto filmų žiūrovams. Tokiu būdu sukurta šiek tiek ironiška situacija: žiūrovas dėl plačios, nuolat besikeičiančios filmų programos, nepamatė visų filmų, kurie buvo nematyti ir patiems menininkams. Tačiau pakanka vien žinoti, kokius filmus menininkas renkasi. Menininko pasirinkimas žiūrovui suteikė paralelinės-papildomos informacijos apie kūrėjo asmenybę: kas menininkui smalsu, kas jam suteikia sentimentų, kas jį jaudina ar provokuoja, etc.

Įvairiais būdais menininkų įsigyti ne itin geros kokybes filmai, primenė mums laikus [prieš keletą dešimtmečių], kada atsiradus vaizdo aparatūrai, iš rankų į rankas keliavo vaizdajuostės. Nuo ryto ligi vakaro namuose buvo žiūrimi užsienio filmai, bandant numalšinti vaizdinių alkį, kompensuoti socialinio ir ekonominio gerbūvio stoką. Filmų žiūrėjimas laikui bėgant tapo vienu iš priežasčių, keitusių lietuviakalbio individo ir kolektyvo identitetą, tautinę savimonę bei savigarbą. Gal dėl šios priežasties "Paralelinės progresijos" jau 2000 metais gimusios kaip alternatyva lietuviškos dailės parodai, 2001 metais tęsė tradiciją reaguoti į kontekstą, kuriame atsidurė: 2001 metų Lietuvos dailės parodos vaizdo archyvus papildžiusi Vilniaus menininkų pasirinkta užsienio filmų programa kontroversiškai praturtino mūsų identiteto skalę.

Menininkų pristatyta filmų programa šiame projekte turėjo būti įsisavinta kaip sociokultūrinis reiškinys, reflektuojantis savo atsiradimo priežastis, nurodantis konceptualizuotą menininko pasirinkimą, bet nesuvokta kaip paprasčiausias filmų žiūrėjimas. Demonstruoti filmai tapo individualia menininko sociokultūrine refleksija, sociomeniniu pasirinkimu, sociologinės apklausos reiškiniu. Šios ir panašios paralelinės situacijos šiuolaikinėje visuomenėje tapo ne mažiau svarbios, nei nauja menininko produkcija: tokią situaciją išprovokavo ne kas kitas, o šiandieninė pasiūla, kurios gausa skatina konceptualizuoti kasdienybės procesus.
Galerija
Kalendorius
Prancūzijoje atidaroma Valdo Ozarinsko (1961–2014) retrospektyva
Saulės Noreikaitės performansas „Sietys“
Ekskursija po parodą „JCDecaux premija 2020“ su kuratoriais
Festivalio „Nepatogus kinas“ seansai ŠMC
Kipro Dubausko darbai meno mugėje „ArtVilnius'20“
Videogramos. Tarptautinis Kauno kino festivalis vienam vakarui keliasi į Vilnių
Archyvas