Lt / En
Aidas Bareikis. Malonu girdėti
2002.VI.21 - VIII.18
Aidas Bareikis (g. 1967 m. Vilniuje) Vilniaus Dailės akademijoje studijavo tapybą. 1993 m. ją baigęs gavo Fulbrighto stipendiją ir išvyko į Niujorką, į Hunter College. Ten 1997 m. apsigynė magistro laipsnį.

Menininkas surengė personalines parodas Niujorko Leo Koenig Inc galerijoje, Berlyno Šiuolaikinio meno centre (Center for Contemporary Art), dalyvavo daugelyje grupinių parodų tokiose garsiose institucijose, kaip P.S.1 Contemporary Art Centre/ MoMA, Niujorke bei įvairiose galerijose Amerikoje ir Europoje: Eleni Koroneou galerija, Atėnai; Queens muziejus, Niujorkas; Asbaek galerija, Kopenhaga; Miller Durazo galerija, Los Andželas. Šiuolaikinio meno centro lankytojams Aidas Bareikis pažįstamas iš parodų “Po tapybos”, 1998 m.; iš Soroso ŠMC metinės parodos “Dėl grožio”, 1995 m. Tačiau ne mažiau svarbūs yra 1992 metai. Tais metais įsikūrus Šiuolaikinio meno centrui, Aidas Bareikis (dar būdamas Kęstučio Zapkaus auklėtinis) dalyvavo parodoje “Geros blogybės”. Menininkas čia sugrįžta lygiai po dešimt metų ir surengia personalinę parodą “Malonu girdėti”. Tokiu būdu simboliškai minimas ne tik menininko karjeros, bet ir ŠMC egzistavimo dešimtmetis.

„Malonu girdėti“ yra Aido Bareikio instaliacija, sukurta ŠMC personalinei parodai. Lietuvoje rinkęs medžiagą savo instaliacijai, autorius sukūrė siužetą, pasitelkdamas Ogiusto Rodeno monumento „Kalė piliečiai“ (1889 m.) dramatizmą. Savitas Aido Bareikio meno istorijos komentaras sublimaviso į autoriui būdingą chromatinį šauksmą, postapokaliptinį chaosą, entropinę masę… Tačiau skirtingai nei ankstesni autoriaus darbai, ši instaliacija mažiau beformė, „rodeniškai“ figūratyvi. Išpreparuoti, tarytum civilizacijos liekanose paskendę vaiduokliai asociatyviai perša niūrias mintis apie šiuolaikinį smurtą bei terorizmą. Šalia pamėkliškų figūrų pabiręs, įvairiausių, daiktų (skirtų daugiausia žaidimams) šiukšlynas švenčia politizuotą gyvenimo ir mirties pokylį draugijoje su ironišku pavadinimu „Malonu girdėti“.

Anot Rachel Kushner: „Menininkas neatsitiktinai vadovaujasi konfliktiška kūrinių išdėstymo metodika, neramiai bėgančia nuo menininko papasakoto anekdoto, nuorodų į meno istoriją bei poezijos pavadinimų iki sociologinių konotacijų, susijusių su technologija, ateities ir atliekų keliamomis problemomis. Bet šie dalykai - užuominos apie postapokaliptinį būvį, chaosą, slidi mintis apie beformiškumą ir ne tokie abstraktūs fantastikos tropai, postsovietinė suirutė, karas, rokoko ir vartotojiškumo beprotnamis - vos iškilę į paviršių tuoj pat nugrimzta dėl nestabilios, save pačią neigiančios struktūros, paskui vėl trumpam išnyra. Apskritai iš asambliažo į asambliažą srovena tam tikra tėkmė. Nebent jai tenka susidurti su aplūžusiomis, beveik šizofreniškomis prasminėmis užtvaromis, kažkokiu iškreiptu būdu paverstomis chromatine vienove. Tačiau tarp visų tų šiukšlių šiuos prieštaravimus tiksliai atspindime mes patys - tai, kas kelia nerimą, gali sukelti ir ekstazę“.
Galerija
Kalendorius
Haruno Farockio filmų retrospektyva | Nepatogus kinas
Susitikimas su meno leidyklos „Primary Information“ įkūrėju Jamesu Hoffu
Leidykla „Circle Books“: prieinamumo politika, archyvų naudojimas ir partnerystė leidyboje
„Žinios iš kažkur kitur“. Kultūros vaidmuo 9-ojo dešimtmečio pabaigos Europos demokratinėse permainose
Vilniaus galerijų savaitgalis Šiuolaikinio meno centre
Triguba sąmonė: Ciarán Wood video darbų peržiūra
Archyvas