Lt / En
Jonas Mekas. Mažų ir asmeniškų dalykų svarba didžiųjų užmojų laikais
Kuratorius: Liutauras Pšibilskis
2006.I.27– III.19

Komisarai: Liutauras Pšibilskis, Lolita Jablonskienė

Mažų ir asmeniškų dalykų svarba didžiųjų užmojų laikais

Šioje parodoje, kaip ir visoje kūryboje, man rūpi atrasti bei išaukštinti mažus, nereikšmingus, asmeninius momentus mūsų gyvenime, mano gyvenime, mano šeimos, mano artimų draugų gyvenime, taip pat džiaugsmus, šventes, buvimą kartu, smulkius kasdienius įvykius, jausmus, emocijas, draugystes. Manau, kad šiandien menas per daug dėmesio skiria dramatiškiems, dideliems įvykiams, temoms, veiksmams, išskirtinėms situacijoms, dramatizavimui, psichologinėms ir kitoms perversijoms. Ir visa tai vyksta to, kas man atrodo tikrai svarbu – gilesnių, subtilių, nematomų mūsų egzistencijos įvykių, kurie ir daro mus tuo, kas esame, – sąskaita.

Jonas Mekas

Namų video
1987–2005, videoinstaliacija (8 TV monitoriai)

Pirmąją videokamerą įsigijau 1987 m. Iki to laiko jau buvau sunaudojęs keturias „Bolex“ kameras. Jutau, kad jau padariau viską, ką norėjau padaryti su „Bolex“ kamera. Net pastebėjau, kad pradėjau imituoti save. Ratas užsidarė. Atėjo laikas pereiti prie kažko kito. Tas kažkas kitas buvo video. Prireikė dešimties metų, kol įvaldžiau „Bolex“ kamerą. Maniau, kad su video bus žymiai lengviau. Paaiškėjo, kad tai taip pat sunku kaip ir kinas. Tik dabar, po gerų penkiolikos metų darbo su videokamera, pradedu jaustis tikrai laisvas, koks buvau su savo „Bolexu“. Šie ankstyvieji video dienoraščiai atspindi mano pastangas įvaldyti videokamerą taip, kad ji iš tikrųjų fiksuotų gyvenimą aplink mane taip tikroviškai ir taip asmeniškai, kaip noriu. Ne visada man pasiseka. Bet mėginu. Šiuos dienoraščius pristatau kaip instaliaciją, kad jūs galėtumėte iš šios medžiagos susikurti savo filmą judėdami nuo vieno monitoriaus prie kito ir dar prie kito. Dienoraštis yra labai asmeniška ir atvira meno forma. Malonių įspūdžių!

Jonas Mekas

Videoinstaliacija (6 ekranai ir viena projekcija):

Cassis
1966, 16 mm juosta, 4 min.

Nufilmuota didesniu nei normalus greičiu (nustačius, kad kamera fiksuotų daugiau nei įprastus 24 kadrus per sekundę) – tai leido Jonui Mekui nufilmuoti saulėlydį Cassis (Prancūzija), kuriam parodyti pakanka trijų minučių.

Jonas Mekas sukūrė „trumpą“ filmą Cassis to paties pavadinimo sename žvejybos uoste (pietų Prancūzija) viešėdamas pas draugą, kinematografininką ir svajotoją filantropą Jerome’ą Hillą. Meką sujaudino tos vietos istorija, peizažas ir šviesa. Iš savo kambario jis galėjo matyti aukštą uolėtą kalnagūbrį, išsikišusį į jūrą, o žemiau ir arčiau – krantinę, nutįsusią nuo miesto iki švyturio, žyminčio vartus į Cassis uostą. Jį traukė dienos šviesos kaita, debesų ir vandens judėjimas, fiksuota švyturio, lyg kokio ženklo, pozicija, daugybė burlaivių, įplaukiančių ir išplaukiančių iš uosto.

Panaudojęs improvizuotą stovą savo „Bolexui“ vietoje trikojo, jis filmavo nuo momento prieš pat patekant saulei iki akimirkos jai ką tik nusileidus – po kadrą, po du kas sekundę ar kas penkiolika minučių, panaudodamas ošiančio vandenyno garsą. Žiūrint iš aukštai, greitai bėgant filmo laikui, į uostą įplaukiantys ir iš jo išplaukiantys burlaiviai atrodo lyg žuvėdros, o vaikštinėtojai juda krantine švyturio link, paskui grįžta. Nufilmuota šviesa yra dažniausiai vaivorykštinė – tai praskriejančių debesų ir šviesos atspindžių poveikis. Jūra tartum kvėpuoja išsipūsdama kylant potvyniui, o kai saulė priartėja prie laidos, debesų kompozicija pasikeičia – jie jau apšviesti iš apačios. Pagaliau sutemsta ir visa, kas lieka – tai stipresnis šviesos epizodas – švyturio esmė – ir su juo palyginus mažesni šviestuvai išilgai krantinės.

Edward Leffingwell

Pastabos apie cirką
1966, 16 mm juosta, 12 min.

Jonas Mekas filmuoja cirko patirtį žiūrovo/publikos požiūriu, montuoja 16 mm juostos fragmentus kurdamas šokančius vaizdus ir pasitelkia spalvas, blyksinčias ekrane. Su muzikiniu akompanimentu.

Tais pačiais metais Mekas nufilmavo spalvotas ir į veiksmą orientuotas Pastabas apie cirką – karnavališką plunksnomis pasipuošusių žokėjų, trapecijos menininkų ir akrobatų, arklių, didžiųjų kačių, žonglierių, vaikščiotojų su kojūkais, skraidančių balandžių, liepsnojančio lanko, žvynuotų kostiumų, kibirkščiuojančių šviesos ir tamsos kontrastuose, šėlsmą. Jis pasirinko tuomet populiarią ąsočiais grojančios grupės muziką kaip keistai tinkamą, džiugų akompanimentą.

Edward Leffingwell

Kelionės
1970, 16 mm juosta, 7 min.

Vaizdų iš penkių trumpų kino pasakojimų apie keliones, kai Jonas Mekas lankėsi Italijoje, Rusijoje ir Švedijoje, kompiliacija.

Su gimtadieniu, Johnai
1996, 16 mm juosta, 24 min.

Jonas Mekas nufilmavo Johno Lennono gimtadienio pobūvį.

Suskaidytas segmentais ir labai žmogiškas filmas Su gimtadieniu, Johnai pateikia gausybę įrodymų apie ilgą Meko bendravimą, pagrįstą vienas kito palaikymu, su kolegomis kino kūrėjais Johnu Lennonu ir Yoko Ono. Čia kaleidoskopiškai keičiasi trumpi kadrai su garsenybėmis, o garso takelis sujungia skirtingus kino žurnalo, sukurto kaip gimtadienio dovana Lennonui, elementus. Filme nerūpestingai dokumentuojamas Lennono gimtadienis 1972 m., taip pat čia įtraukta medžiaga iš Lennono/Ono koncerto Medisono aikštės sode, nufilmuoto tais pačiais metais. Johnas Lennonas ir Yoko Ono visą laiką šokinėja ir vaidina tarp tokių to meto įžymybių kaip Viva, Jane Forth, Holly Woodlawn, Andy Warholas, Milesas Davisas, Allenas Ginsbergas ir kiti, ir jie daro tai, ką daro paprasti žmonės, kai į juos nukreipiama kamera.

Edward Leffingwell

Elvis ir Viena & Mozartas
2001, 16 mm juosta, 2 min.

Paskutinis Elvio koncertas Niujorke (o ne jo pats paskutinis koncertas). Jonas sujungia Mozarto muziką ir Elvio koncerto vaizdus.

Su šiuo nepaprastu šviesos ir tamsos žaismu artimai susijęs vienos minutės filmas Elvis (2001), sukurtas 2001 Viennalės kino festivalio užsakymu iš medžiagos, nufilmuotos paskutiniame iš keturių Elvio Presley koncertų Niujorke 1972 m., likus penkeriems metams iki jo mirties. Keistai elegantiškas ir beveik parodijuojantis Jono Meko garso takelis – tai Johanno Strausso Mėlynasis Dunojus, aliuzija į Stanley Kubricko filmo 2001: kosminė odisėja garso takelį. Elektrizuotas Medisono aikštės sodo šviesų Presley yra vaiduokliškas, įmagnetintas, pasiekęs savo žaidimo apogėjų, išnyrantis priešais jį dievinančią minią pagal himnišką Richardo Strausso Taip kalbėjo Zaratustra – Kubricko pasirinktą įžangą filmui 2001. Kai Mekas nufilmuoja baltu kostiumu vilkintį Presley tam tikru kampu, dainininkui pasisukus, jo galva dingsta tamsoje.

Edward Leffingwell

Filmas Mayai: tėvas ir duktė
2005, videofilmas, 4,5 min.

Jono Meko 4,5 minutės trukmės videofilmas apie dvi jo kates, auklėjančias viena kitą. Filmas skirtas Mayai Stendahl.

PASTOVI KINO PROGRAMA

ANTRADIENIAIS

Dienoraščiai, pastabos ir škicai arba Valdenas
Nufilmuota 1964–1968, sumontuota 1968–1969, 16 mm juosta, 180 min.

Nuo 1950 m. rašau kino dienoraštį. Vaikštinėju visur su savo „Bolexu“ ir reaguoju į artimiausios aplinkos situacijas, draugus, Niujorką, metų laikus. Būna dienų, kai nufilmuoju dešimt kadrų, kitomis – dešimt sekundžių, dar kitomis – dešimt minučių. Arba nenufilmuoju nieko. Kai rašai dienoraščius, tai būna retrospektyvus procesas: atsisėdi, apžvelgi praėjusią dieną ir viską užrašai. Rašyti kino (kameros) dienoraštį – tai reaguoti (su kamera) betarpiškai, dabar, šią akimirką. Arba nufilmuosi tai dabar, arba visai nenufilmuosi. Grįžimas filmuoti vėliau reikštų režisūrą – įvykių ar jausmų. Norint užfiksuoti tai dabar, kai viskas vyksta, reikia tobulai valdyti savo įrankį (šiuo atveju „Bolexą“): jis turi fiksuoti tikrovę, į kurią aš reaguoju, taip pat turi registruoti mano būseną (ir visus prisiminimus) man reaguojant. Tai taip pat reiškia, kad turiu kurti struktūrą (montuoti) čia pat, filmavimo metu, kino kameroje. Visa filmuota medžiaga, kurią pamatysite Dienoraščiuose, yra tokia, kokia ji buvo nufilmuota: nebuvo įmanoma to pasiekti montažinėje nesunaikinant formos ir turinio.

Filme Valdenas pristatoma 1964–68 m. medžiaga, sumontuota chronologine tvarka. Garso takeliui panaudojau kai kuriuos tuo laikotarpiu surinktus garsus: balsus, metro, gatvės triukšmus, Chopino muzikos fragmentus (esu romantikas) ir kitus reikšmingus bei nereikšmingus garsus.

Man sako, kad turėčiau nuolat ieškoti, bet aš tik džiaugiuosi tuo, ką matau.

Kuriu namų kiną, vadinasi, gyvenu. Gyvenu, vadinasi, kuriu namų kiną.

Jonas Mekas

TREČIADIENIAIS

Prarasta, prarasta, prarasta
Nufilmuota 1949–1963, sumontuota 1976, 16 mm juosta, 2 h 58 min.

Šios šešios mano kino dienoraščių dalys nufilmuotos 1949–1963 m. Jos prasideda man atvykus į Niujorką 1949 m. spalį. Pirmoje ir antroje dalyje pasakojama apie mano kaip jauno poeto ir „dipuko“ gyvenimą Brukline. Jose rodoma lietuvių imigrantų bendruomenė, jų mėginimai prisitaikyti prie naujos šalies ir jų desperatiškos pastangos atgauti savo gimtosios šalies nepriklausomybę. Jose užfiksuotas mano paties sutrikimas ir nerimas, taip pat sprendimas palikti Brukliną ir persikelti į Manheteną. Trečiojoje ir ketvirtojoje dalyje pasakojama apie mano gyvenimą Manhetene Orchard gatvėje ir Rytų 13-ojoje gatvėje. Pirmieji kontaktai su Niujorko poetų ir kinematografininkų bendruomenėmis. Robertas Frankas filmavo Jėzaus ženklą. Leroy Jonesas, Ginsbergas, Frankas O’Hara skaitė Gyvame teatre (Living Theatre). Šeštojo dešimtmečio pabaigos ir septintojo pradžios politinių protestų dokumentacija. Pirmasis pasaulinis streikas už taiką. Budėjimas „Times“ aikštėje. Moterys už taiką. Protestai prieš aviacijos antskrydžius. Penktojoje dalyje – Triušio spirų haiku, Vermonte nufilmuota haiku serija; scenos Kino kūrėjų kooperatyve, filmo Aleliuja, kalvos filmavimas, Naujojo Niujorko Sičio scenos. Šeštojoje dalyje – kelionė į Flaherty seminarą, į Stony Brook pakrantę, Mažojo Timo portretas; parodos Dukart žmogus atidarymas; ekskursijos į gamtą dviem skirtingais požiūriais – mano ir Keno Jacobso, kurio filmuota medžiaga panaudota šioje dalyje.

Šiose šešiose dalyse rodomas laikotarpis yra nevilties, desperatiškų mėginimų įleisti šaknis naujoje žemėje, sukurti naujus prisiminimus laikotarpis. Šiose šešiose skausmingose dalyse mėginau parodyti, koks jausmas būnant tremtyje, kaip tuomet jaučiausi. Šios dalys turi bendrą pavadinimą Prarasta, prarasta, prarasta, pavadinimą filmo, kurį aš ir mano brolis norėjome sukurti 1949 m.; jame matyti mūsų tuometinės nuotaikos. Filme vaizduojama „dipuko“, dar nepamiršusio gimtosios šalies, bet neturinčio naujos, nuotaika. Šeštoji dalis – tai perėjimas, kai jaučiamas šioks toks atsipalaidavimas, kai pradedu atrasti laimės akimirkų. Naujas gyvenimas prasideda. Kas bus toliau, pamatysite kitame filme...

Jonas Mekas (1976 m. kovo 31 d.)


KETVIRTADIENIAIS

Jis stovi dykumoje skaičiuodamas savo gyvenimo sekundes
1969–1985, 16 mm juosta, 150 min.

Tai mano kino dienoraščių tęsinys. Medžiaga filmuota nuo 1969 iki 1984 m. Tuo pačiu metu nufilmavau žymiai daugiau nei tai, ką matote filme Jis stovi... Į šį filmą sudėjau tik pačią neasmeniškiausią medžiagą. Iš pradžių norėjau šį filmą pavadinti Antropologiniai eskizai. Jį sudaro scenos, žmonių eskizai, veikla, įvykiai, tai, kas vyko už – ar beveik už – mano gyvenimo ribų, ką stebiu per šiokį tokį atstumą. Yra keletas eskizų iš mano asmeninio gyvenimo, juos įtraukiau norėdamas atsverti, sušildyti beasmenę medžiagą. Iš to paties laikotarpio bus dar du filmai: viename bus visa mano „asmeninė“ medžiaga (namai, draugai), kitoje – mano „abstrakti“ medžiaga.

Filmas susideda iš 124 trumpų eskizų, kiekvienas trunka nuo pusės iki dviejų minučių. Žmonių, su kuriais praleidau laiką, portretai, vietos, metų laikai, oras (audros, sniegas, pūgos ir t.t.), daug mano draugų kinematografininkų, pavyzdžiui, Hansas Richteris, Rossellinis, Marcelis Hanounas, Adolfo Arrieta, Henri Langlois, Cavalcantis, Kubelka, Kenas Jacobsas, Kennethas Angeras, Kucharsas, Breeras, Willard’as Van Dyke’as, Framptonas ir t.t. ar tiesiog draugai, pavyzdžiui, Johnas Lennonas, Jackie Onassis, Lee Radziwill, Johnas jaunesnysis ir Caroline Kennedy, Tina ir Anthony Radziwillai, Peteris Beardas, Andy Warholas, Richardas Foremanas, P. Adamsas Sitney, Yoko Ono, Raimundas Abrahamas, Hermannas Nitschas, Allenas Ginsbergas, Jurgis Mačiūnas ir daugybė kitų – Niujorko gatvės ir parkai – trumpi ištrūkimai į gamtą, iš miesto – nieko ypatingo, viskas labai nereikšminga, nesvarbus praėjusio gyvenimo paminėjimas, dabar tai išlieka tik šių asmeniškų, trumpų eskizų įrašų pavidalu.

„Tu rašai dienoraštį, o dienoraštis rašys tave“, – Mae West Peteriui Beardui (iš filmo).

Jonas Mekas


PENKTADIENIAIS

Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą
1971–1972, 16 mm juosta, 82 min.

Filmą sudaro trys dalys. Pirmą dalį sudaro medžiaga, kurią nufilmavau savo pirmuoju „Bolexu“ pirmaisiais savo gyvenimo Amerikoje metais, daugiausiai 1950–1953 m. Čia rodomas aš ir mano brolis Adolfas, kaip mes tuomet atrodėme, įvairūs kadrai, kur nufilmuoti imigrantai Brukline – iškylaujantys, šokantys, dainuojantys, Viljamsburgo gatvės.

Antroji dalis nufilmuota 1971 m. rugpjūtį Lietuvoje. Beveik visi kadrai yra iš Semeniškių kaimo, kuriame gimiau. Matote seną namą, mano motiną (gimusią 1887 m.), visus brolius, kvailiojančius, švenčiančius mūsų sugrįžimą; matote kai kurias man seniau pažįstamas vietas, matote šiek tiek lauko darbų ir kitas nereikšmingas detales bei prisiminimus. Jūs nematote, kokia Lietuva yra šiandien – jūs matote ją tik per dipuko prisiminimus sugrįžus namo pirmą kartą po 25 metų.

Trečia dalis prasideda intarpu iš Elmshomo, Hamburgo priemiesčio, kur karo metu mes praleidome metus priverstinio darbo stovykloje. Intarpui pasibaigus mes esame Vienoje, kur matome keletą mano geriausių draugų: Peterį Kubelką, Hermanną Nitschą, Annette Michelson, Keną Jacobsą. Jūs taip pat matote Kremsmuensterio vienuolyną, Nitscho Stammdorf pilį, Wittgensteino namą, etc. Filmas baigiamas Vienos vaisių turgaus gaisru 1971 m. rugpjūtį.

Jonas Mekas


ŠEŠTADIENIAIS

Judėdamas pirmyn retkarčiais mačiau trumpus grožio blyksnius
2000, 16 mm juosta, 288 min.

Judėdamas pirmyn retkarčiais mačiau trumpus grožio blyksnius yra subtilūs žmonių jausmai, emocijos, kasdieniai džiaugsmai, užfiksuoti mano sutiktų žmonių ar tų, su kuriais gyvenau, kuriuos stebėjau, balsuose, veiduose ir smulkiuose kasdieniuose darbuose – tai filmuoju daugybę metų. Tai, o ne įspūdingus, pramoginius, sensacingus, dramatiškus veiksmus, dominuojančius šiuolaikinėje kinematografijoje.

Taigi visa tai susiję su mano supratimu, kokie veiksmai iš tikrųjų skatina pozityvius žmogaus, visuomenės, žmonijos pokyčius. Man įdomu fiksuoti subtilius, beveik nematomus veiksmus, patirtis, jausmus, o ne atkaklius, grubius, triukšmingus, smurtinius veiksmus ir politinę veiklą, o ypač mūsų laikų politines sistemas.

Kaip kinematografininkas aš pasisakau už politiką, kurią praktikuoja kai kurie mano kartos menininkai, manantys, kad esminį, pozityviausią indėlį į geriausių žmonijos savybių puoselėjimą ir palaikymą įnešė, pavyzdžiui, Johnas Cage’as ar Albert’as Camus, o ne didžiosios XX a. politinės figūros.

Tačiau tai nėra dokumentinis filmas. Jis tęsia modernių kino poetų sukurtą tradiciją. Man įdomu intensyvinti prabėgančias tikrovės akimirkas asmenišku filmavimo ir savo medžiagos struktūrinimo būdu. Didelė reikšmė teikiama spalvos judėjimui, ritmui ir struktūrai – visa tai svarbu tai temai, kurios čia ėmiausi. Praleidau daugelį metų įvaldydamas ir tobulindamas būdus, kaip sugauti betarpišką tikrovę į ją nesikišant, jos nesuardant. Manau, kad kai kurie dalykai, kuriuos mėginu užfiksuoti savo kamera ir pasidalinti su kitais, gali būti pagaunami labai netiesiogiai, esant intensyviam asmeniniam įsitraukimui.

Jonas Mekas


SEKMADIENIAIS

Biografinis kvartetas:

Zefiro Torna arba vaizdai iš Jurgio Mačiūno gyvenimo
1992, 16 mm juosta, 34 min.

Vaizdai iš Jurgio Mačiūno gyvenimo. Čia panaudota medžiaga apie Jurgį, nufilmuota 1952 m. jo tėvų namuose, su jo tėvu, motina ir seserimi Nijole, Fluxus performansų fragmentai, iškylos su draugais (Almus, Warholas, Lennonas, Yoko Ono, etc.), Jurgio vestuvės ir kadrai, nufilmuoti Bostono ligoninėje trys dienos prieš jo mirtį. Garso takelyje skamba Monteverdi muzika, taip pat mano, skaitančio savo dienoraščius, parašytus per paskutinius Jurgio gyvenimo mėnesius, balsas.

Jonas Mekas

Su gimtadieniu, Johnai
1996, 16 mm juosta, 24 min.

1972 m. spalio 9 d. Sirakūzų dailės muziejuje atidaryta Johno Lennono/Yoko Ono kūrybos paroda, kurią instaliavo Fluxus judėjimo vadovas Jurgis Mačiūnas, o kuravo Davidas Rossas. Tą pačią dieną neįprasta Yoko Ono draugų kompanija – tarp jų Ringo, Allenas Ginsbergas, Paulas Krasneris ir daugelis kitų – susirinko švęsti Johno gimtadienį. Šis filmas – tai vaizdinis ir garsinis to įvykio dokumentas. Mes girdime keletą improvizuotų dainų, kurias dainuoja Ringo, Johnas, Yoko ir jų draugai – ne švarų studijinį įrašą, bet gimtadienio vakarėlio dainą, laisvą ir džiaugsmingą. Filme yra ir kitų vaizdų, pavyzdžiui, Johno ir Yoko vakarėlis pas Kleiną (jų agentą), Johno ir Yoko koncertas Medisono aikštės sode 1972 m. rugpjūtį, Centrinio parko budynę, kai buvo nušautas Johnas, ir keletas kitų retų kadrų, kuriuos nufilmavau įvairiomis Johno ir Yoko progomis. Garso takelyje šalia unikalių gimtadienio pobūvio dainų girdimi ir Johno komentarai apie savo paties filmavimo patirtį 8 mm juosta, savo „namų kiną“. Paskutinėje filmo dalyje mušamaisiais instrumentais groja Dalius Naujokaitis, nuostabus laisvosios muzikos perkusininkas iš Second Street grupės.

Man šis filmas yra neindustrinio kino (ačiū Kubelkai už sąvoką) ir neindustrinės muzikos manifestas. Visos dainos ir muzika šiame filme įrašyta ne studijoje, o paimta iš realaus gyvenimo, visi vaizdai yra tokie, kokius užfiksavo mano „Bolex“ kamera, „nemontuoti“, tai yra, montuoti filmuojant.

Jonas Mekas

Scenos iš Andy Warholo gyvenimo
1990, 16 mm juosta, 35 min.

Velvet Underground muzika, įrašyta 1966 m. Įžanginis segmentas įrašytas Dome, viešo performanso su Nico metu. Baigiamoji dalis – mišios už Andy Warholą Šv. Patriko katedroje.

Šis filmas sukurtas iš mano šeimos dienoraščio, susijusio su Andy Warholu 1965–1982 m. Vietos – Niujorkas ir Montaukas (gamykla, Jurgio Mačiūno namai, Village Gate, psichiatrų susirinkimas, Stepheno Shore’o namai, Warholų dvaras, Montaukas, etc.). Vaidina: Lou Reedas, Nico, Eddie Sedgwickas, Gerardas Malanga, Andy Warholas, Allenas Ginsbergas, Edas Sandersas, Barbara Rubin, Tulis Kupferbergas, Peteris Orlovsky, Johnas Lennonas, Yoko Ono, Jurgis Mačiūnas, Vincentas Friemontas, Henry Geldzahleris, Paulas Murrissey, Karen Lerner, Jay Lerneris, Peteris Beardas, Johnas Kennedy jaunesnysis, Lee Radziwill, Tina Radziwill, Anthony Radziwillas, D’Alessandro, Caroline Kennedy, Mickas Jaggeris, Jade Jagger – ir daugelis kitų.

Jonas Mekas

Šioje rojaus pusėje
1968–1999, 16 mm juosta, 35 min.

Nenumatytai, kokie ir buvo daugelis pagrindinių mano gyvenimo įvykių, keletą septintojo dešimtmečio pabaigos ir aštuntojo dešimtmečio pradžios metų man teko laimė praleisti šiek tiek laiko, dažniausiai vasaras, su Jackie Kennedy ir jos sesers Lee Radziwill šeimomis ir vaikais. Kinas buvo būtina, neatskiriama, tiesą sakant, pagrindinė mūsų draugystės dalis. Dar nedaug buvo laiko prabėgę nuo pirmalaikės, tragiškos Johno F. Kennedy mirties. Jackie norėjo savo vaikams surasti, ką veikti, kad palengvintų perėjimą į gyvenimą be tėvo. Viena jos minčių buvo, kad kino kamera gali pralinksminti vaikus. Peteris Beardas, kuris tuo metu mokė Johną jaunesnįjį ir Caroline meno istorijos, pasiūlė Jackie, kad aš esu tas žmogus, kuris gali jos vaikus supažindinti su kinu. Jackie pasakė taip. Tai štai kaip viskas prasidėjo.

Visi vaizdai šiame filme, išskyrus keletą, filmuoti vasaromis, kurias Caroline ir Johnas jaunesnysis praleido Montauke su savo pusbroliu Anthony ir pussesere Tina Radziwillais sename name, kurį Lee išsinuomavo iš Andy Warholo keletui vasarų. Pats Andy čia, viename kotedžų, praleisdavo daug savaitgalių, kaip ir Peteris Beardas, kurį vaikai priėmė beveik kaip savo vyresnįjį brolį ar tėvą, kurio jiems trūko. Tai buvo laimės, džiaugsmo, gyvenimo ir draugysčių vasaros. Tai buvo Mažų Rojaus Fragmentų dienos.

Jonas Mekas

Laiškas iš Grynpointo.
2004, videojuosta, 8 min.

2004 m. vasarį, trisdešimt metų išgyvenęs Soho rajone, nusprendžiau išsikraustyti iš Soho ir persikelti į Grynpointą Brukline. Šis videofilmas yra apie tai, kaip jaučiuosi palikdamas vietą, kurioje praleidau daugiau laiko nei kur nors kitur ir kuri taip pat buvo mano šeimyninio gyvenimo vieta – dabar esu kažkur kitur. Tai taip pat apie tai, kaip į naują vietą pradėjau leisti šaknis – su naujais namais, naujais draugais, naujomis mintimis, patirtimis.

Bet šis videofilmas yra ir apie video. Leisiu savo gerai draugei iš Paryžiaus Dominique Dubosc kalbėti už mane savo viename paskutinių laiškų:

„Manau, kad tau pagaliau pasisekė įvaldyti tą prakeiktą videokamerą, kuri taip ilgai buvo (ir vis dar daugeliui yra) ne daugiau nei magnetofonas. Dabar tai – kamera-akis, apie kurią svajojo Kinoksas. Žinoma, tai ne tik kameros įvaldymo problema. Svarbesnė – už jos trykštanti energija. Gyvenimo judėjimas, apkabinant pačią mirtį. Tai man suteikė tokį postūmį, kad dabar vėl jaučiuosi judanti pirmyn. Ačiū.“

Dominique norėjo pasakyti ir aš noriu pasakyti, kad, kai 1949 m. pradėjau filmuoti savo „Bolex“ kamera, ją iš tikrųjų įvaldyti, kad mano „Bolexas“ galėtų man daryti viską, ką norėjau, man prireikė penkiolikos metų. Kai 1987 m. gavau savo pirmąją „Sony“ kamerą, galvojau, kad su ja bus kitaip. Bet ne. Tik šiandien, padirbėjęs su ta videokamera penkiolika metų, jaučiuosi taip, lyg ji būtų tapusi mano akies, mano kūno pratęsimu – mano pirmas tikras video kūrinys.

Jonas Mekas

Jonas Mekas

Jonas Mekas gimė 1922 m. Semeniškiuose, Lietuvoje. Dabar gyvena ir dirba Niujorke. 1944 m. Joną Meką ir jo brolį Adolfą naciai paėmė į nelaisvę ir aštuoniems mėnesiams įkalino darbo stovykloje nacių valdomoje Vokietijoje. Po karo 1946–1948 m. Jonas Mekas studijavo filosofiją Mainco universitete, o 1949 m. pabaigoje su broliu emigravo į JAV ir įsikūrė Viljamsburge, Niujorko Bruklino rajone. Praėjus dviems savaitėms nuo atvykimo jis pasiskolino pinigų, nusipirko savo pirmąją „Bolex“ 16 mm kamerą ir pradėjo fiksuoti savo gyvenimo akimirkas. Jis atrado avangardinį kiną ir tokias vietas kaip novatoriškasis Amoso Vogelio „Cinema 16“ – 1953 m. čia Mekas pradėjo rodyti savo filmus. Jis buvo viena svarbiausių Amerikos avangardinio kino arba „Naujojo Amerikos kino“, kaip jis tai pavadino šeštojo dešimtmečio pabaigoje, figūrų ir atliko įvairiausius vaidmenis: 1954 m. jis tapo „Film Culture“ vyriausiuoju redaktoriumi; 1958 m. pradėjo rašyti straipsnius „Kino žurnalo“ skilčiai „Village Voice“; 1962 m. kartu su kitais įkūrė Kino kūrėjų kooperatyvą (Film-Makers’ Cooperative, FMC), o 1964 m. – Kino kūrėjų kinoteką (Filmmakers’ Cinematheque), kuri vėliau išaugo į Kino archyvų antologiją (Anthology Film Archives) – vieną didžiausių ir reikšmingiausių pasaulyje avangardinio kino saugyklų. Jo paties kūrybos spektras platus: nuo naratyvinio kino (Medžių šautuvai – Guns of the Trees, 1961) iki dokumentikos (Karinis kalėjimas – The Brig%

Galerija
Kalendorius
Barokinio teatro triukšmų mašinų kūrybinės dirbtuvės
ŠMC dienos stovyklos
ŠMC skulptūrų kiemo ekskursijos
Navigacijos | Iš „Blogų orų“ serijos
Papildomos ekskursijos po parodą „Galva su daug minčių“ su parodos kuratorėmis ir architektu
Vitalijaus Červiakovo naktinis pasivaikščiojimas „Galvos skliautas“
Archyvas