Lt / En
(Savos) vietos karta
2012.VI.22 - VIII.12
„Vietos karta“ – tai apie 1980-uosius gimusių menininkų karta, vis dar turinti vizualiai išreikštą ryšį su vieta, tačiau kurianti tarptautiniame šiuolaikinio meno ir vaizdinių kontekste. Šios kartos fotografiniuose lakštuose regime „veiksmo“ peizažą, kur peizažas ne tiesiog yra, bet jis „įvyksta“ susidūrus menininko ir žiūrovo žvilginiams bei objektyviam išoriniam pasauliui. Peizažas čia lyg mūšio vieta, kuriame jis pats ir yra pagrindinis žaidėjas.

Paroda pasakoja apie peizažo „lietuviškumą“ ir galimybę jį perkelti į tarptautinį kontekstą. Taip pat joje atsiskleidžia pastarųjų metų fotografijos tendencijos ir abejonės, kiek dokumentinė fotografija gali būti tikroviška – gal ji tiesiog įsivaizduota ir sukurta fotografo? Paroda teigiama, kad dokumentinės fotografijos gali būti gryniausia fikcija, net jei iš pirmo žvilgsnio taip ir neatrodo. Šie ir kiti klausimai paliekami žiūrovų stebėjimui ir atradimams.

Įvardijimas „Vietos karta“ yra tik dalinis pirminio parodos pavadinimo vertimas iš anglų kalbos. Sukonstruotas kaip „Generation of the Place“ jis turi dvi reikšmes: konkrečios vietos karta ir vietos gamyba, kūrimas ar konstravimas. Šiuo atveju kalbama apie tai, kaip fotografijos konstruoja vietą, kaip jos iš atvaizdų tampa įvaizdžiais apie vietą ir kaip jos suformuoja vietos įvaizdžius žiūrovo (ypač ne vietinio) sąmonėje.

Nežinau, ar galima mano kartą – gimusius tarp praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigos ir devintojo dešimtmečio vidurio, augusius paskutiniuoju sovietinės epochos dešimtmečiu, brendusius pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu ir galutinai pasiruošusius „didžiajam gyvenimui“ naujojo tūkstantmečio pradžioje, o praėjus dar dešimčiai metų, turinčius jau gana solidų patirties bagažą – pavadinti prarastąja, bet mes taip pat spėjome daug kuo nusivilti. Tačiau taip pat spėjome ir atrasti nemažai dalykų, kurie priklauso tik mums, nes mes geriausiai juos suprantame. Taigi, mes nuolat dreifuojame tarp nepasitenkinimo ir mėgavimosi, kaip ir tarp daugybės kitų dalykų – namų ir užsienio, sėslumo ir klajojimo, lokalumo ir globalumo, didmiesčio ir provincijos, idealizmo ir nihilizmo, dalyvavimo ir saviizoliacijos, filosofijos ir vakarėlių, šventės ir kasdienybės, rimtumo ir nerūpestingumo, asketizmo ir hedonizmo, pagarbos autoritetams ir nepasitikėjimo jais, sovietinės vaikystės ir vakarietiškos dabarties (ar ateities?). Mūsų gyvenimo patirtis, visi tie lūžiai, kurie ir suformavo mūsų daugiau ar mažiau kolektyvinę tapatybę, išmokė mus, kad niekada negalima visiems laikams prisirišti prie vienos pozicijos, mąstysenos ar ideologijos, nes viskas keičiasi ir praeina, bet reikia paimti kaip įmanoma daugiau iš to, kas yra dabar, ir kaip įmanoma kruopščiau ištyrinėti savo gyvenamą vietą ir realybę. „Niekas nėra savaime suprantama ir nekintama“, – štai tikrasis mūsų kartos devizas. Apie šitą nevienareikšmišką santykį su realybe ar, tiksliau, padėtį realybėje ir norėčiau parašyti, kad mano keistos kartos portretas būtų bent kiek aiškesnis.

Ištrauka iš:
Jurij Dobriakov, Keista karta keistose vietose, Vietos karta: atvaizdas, atmintis ir fikcija Baltijos šalyse = Generation of the Place: Image, Memory and Fiction in the Baltics, sud. V. Michelkevičius, Vilnius: Mene, 2011, p. 77


Parodos dalyviai:

Akvilė Anglickaitė, Ugnius Gelguda, Robertas Narkus ir Milda Zabarauskaitė, Tadas Šarūnas


Kuratorius:
Vytautas Michelkevičius


Iliustracija:
Tadas Šarūnas, "Stormtrooper", 2007-2011 m.




Kalendorius
Anos Vaz filmų programa (kartojimas)
Pakartotinė naujausio Gerdos Paliušytės filmo „Nevermore“ peržiūra
Sudano kino grupės filmų peržiūra
„Rasės pokalbis“: trys Anos Vaz filmai
Ekskursija po parodą „JCDecaux premija“ su kuratore
Rūtos Butkutės performansas „Užburtas veiksmas #1“
Archyvas