Lt / En
Kino odisėja: interviu su režisieriumi Marku Cousinsu
2013.VII.30
Iki pat rugpjūčio 18 d. ŠMC kino salė kviečia į epinę kelionę per pasaulio kino istoriją kartu su filmu „Kino odisėja“ (angl. „The Story of Film: An Odyssey“) – unikaliu, apdovanojimus pelniusiu britų kino kritiko ir režisieriaus Marko Cousinso projektu.

Kviečiame skaityti interviu su „Kino odisėjos“ režisieriumi, išspausdintu „Film International“ žurnale.

Gary Kramer: Jūsų aistra kinui – neįtikėtina. Kas jus labiausiai jaudina, kai žiūrite filmą?


Mark Cousins: Kai žiūriu filmą, jaučiuosi lyg skrisčiau į kosmosą, į žvaigždes. Tai kažkas panašaus, ką Josephas Campbellas vadino „savęs praradimo ekstaze“. Dauguma mano mėgstamiausių filmų nėra pramoginiai, nuo tikrovės sąmoningai bėgantys filmai, taigi aš kalbu ne apie fantaziją ar fantastiką kine. Tai daugiau apie būseną, kai įeini ten, kur tamsu, įsitaisai, žiūri į šviečiantį ekraną ir iškeliauji į įsivaizduojamas keliones, pamiršdamas savo šalį, socialinę klasę, amžių, lytį, rasę. Kai žiūriu filmus, jaučiuosi kaip vaikas.

GK: Ar aš teisingai pastebėjau, kad ant jūsų bicepso ištatuiruota režisieriaus Eizenšteino pavardė? Aš taip pat pastebėjau, kad nešiojate filmo „8 ½“ ženkliuką. Kas paskatina jus garbinti kokį nors filmą ar filmų kūrėją?

MC: Jūs turite erelio akis! Taip, aš turiu Eizenšteino tatuiruotę ir ketinu pasidaryti daugiau tatuiruočių. Nors žodis „garbinti“ šiais laikais yra nemadingas – turbūt paauglės mergaitės tą jausmą jaučia aktoriui Taylorui Lautneriui! – man jis labai patinka. Poetas Rilke kažkada parašė (tik neatsimenu pažodžiui): „Poete, ką tu darai? Aš garbinu. Bet ką tu iš tiesų darai? Aš garbinu“. Savo darbuose iš tiesų garbinu ir šlovinu kino mediją dėl jos grožio, magijos, poezijos ir t.t. Sutinku su Pier Paolo Pasolini, kai jis vartoja žodį „stulbinantis“. Ši medija yra stulbinanti. Žinoma, daugybė atskirų filmų yra absoliučiai siaubingi, bet pati medija... oho! Kai žiūriu gerą filmą, jaučiuosi lyg šokčiau nuogas ir gerčiau vyną kaip koks Dionizas...

GK: Iš aš! Pirmiausia parašėte knygą „Kino odisėja“, o dabar ji tapo dokumentiniu filmu. Kas paskatino jus griebtis tokio monumentalaus projekto?


MC: Mano prodiuseris Johnas Archeris pasiūlė man paversti knygą filmu. Aš pagalvojau, kad jis beprotis (toks jis ir yra), bet jis po truputį mane įkalbėjo. Viena iš priežasčių, kodėl aš priėmiau šį iššūkį buvo ta, kad rašydamas knygą vis pagalvodavau: „jei tik galėčiau tiesiog įterpti filmo fragmentą, o ne jį aprašinėti...“ Filmas leido man tai padaryti. Jame žodžiais perteikti, pakomentuoti reikėjo jau ne pačią filmo ištrauką, o įsivaizduojamą jos sukūrimo procesą.

GK: Žiūrovams gali pasirodyti, kad „Kino odisėja“ nėra visaapimanti kino istorija, bet aš manau, kad ji tokia ir nesistengia būti. Tai ne filmo istorinės raidos tyrimas, bet parodymas, kokios inovacijos paskatino žmones iš naujo permąstyti, kaip kuriamas ir kaip žiūrimas kinas. Jūs išsamiai kalbate apie tokias sroves kaip Prancūzų naujoji banga, Dogma 95, bet tik labai trumpai pristatote tokias temas kaip avangardinis kinas („Un Chien Andalou“), filmuotų vaizdų animacija („Avataras“), ar mikro-sroves tokias kaip mumblecore („Bleiro ragana“). Kokiu būdu kūrėte laikotarpių/dalių/temų struktūrą?

MC: Jūs teisus, kad „Kino odisėja“ visai nėra visaapimanti. Joje nepasakojama apie Samą Fullerį arba Neilą Jordaną, arba Michaelą Snow! Taigi, kai kurie žmonės sako, kad mano filmas labai subjektyvus. Bet vis dėlto aš manau, kad jis yra objektyvesnis nei dauguma kino istorijų, nes dauguma kino istorijų – tai baltųjų vakariečių pasakojimas apie kiną, kurį žino geriausiai (baltųjų vakariečių kiną), pridedant šiek tiek Azijos kino. Pavyzdžiui, tokios istorijos mažai pasakoja apie Afrikos kiną. Aš esu šiek tiek objektyvesnis, nes manau, kad neišleidau iš akių jokios didesnės pasaulio dalies filmų vien todėl, kad jie yra ne iš ten, iš kur aš pats kilęs.

Taip, „Kino odisėjoje“ iš tiesų nepakanka eksperimentinio kino, nors čia įtraukti filmai „Limite“ ir „Un Chien Andalou“, Cavalcanti „Rien que les heurs“, Matthew Barney darbai, Cocteau „Le Sang d’un poete“, Assjos Djebar „La Nouba“, Walterio Ruttmanno abstraktieji filmai, filmas„Entr’acte“, ankstyvas Polanskio darbas, lenkiški Themersonų filmai, „Daisies“, Mani Kaulo „Uski Roti“ ir t.t. – tai bent jau neblogas geografinis spektras. Analizuodamas „Avatarą“ aš pasitelkiau tai, ką laikau stulbinančiu filmuoto vaizdo animacijos pavyzdžiu, o jei būčiau turėjęs daugiau laiko, būčiau paėmęs ir nesenus Andy Serkiso performansus, bet, turint mintį inovacijų temą, jaučiau, kad filmuoto vaizdo animacija nenusipelnė daugiau laiko, negu jai skyriau. Apie mumblecore: žinau, kad „Bleiro ragana“ yra novatoriškas filmas, o be jo buvo ir kitų gerų mumblecore darbų, bet renkantis iš pastarojo dešimtmečio kino reiškinių tarp mumblecore ir to, kas, pavyzdžiui, vyksta Korėjos kine (kurį aš irgi nepakankamai nagrinėju), nebuvo sunku atsisakyti mumblecore.

GK: Filme jūs pabrėžiate kaip kuriuos konkrečius dalykus, pavyzdžiui, moterų vaidmenį kine. Kalbate apie moteris scenaristes, pvz. Anitą Loos, taip pat analizuojate moteris režisieres Alice Guy-Blaché, Idą Lupino, Claire Denis ir Jane Campion – pastaroji kelia klausimą, kodėl tik 3% filmų kūrėjų yra moterys, nors jos sudaro daugiau nei 50% visos populiacijos. Toks jausmas, kad norėjote ištirti šį klausimą dar išsamiau. Ar galite papasakoti, kokios buvo principinės jūsų nuostatos kuriant „Kino odisėją“?

MC: Taip, aš esu feministas. Aš manau, kad moterų pasiekimai įvairiose srityse yra per mažai fiksuojami ir vertinami. Prie minėto sąrašo moterų filmų kūrėjų pridėčiau Samirą Makhmalbaf, Loisą Weber, Assją Djebar, Safi Faye, Forough Farrokhzadą, Kirą Muratovą, Věrą Chytilová ir t.t. – tai autorės, kurių darbus kino istorikai per mažai įvertino. Visos šios filmų kūrėjos yra moterys, kai tuo tarpu dauguma kino istorikų yra vyrai. Man atrodo, kad šis faktas, greta kitų, paaiškina, kodėl jų darbai nėra pakankamai pripažinti (o jų kino juostos nėra tinkamai konservuojamos).

Politiniu požiūriu aš esu kažkur truputį į kairę nuo centro. Tai reiškia, kad kolonializmą laikau iš esmės blogu dalyku, manau, kad mūsų kultūra buvo ir iš dalies vis dar yra persmelkta rasizmo, kad socialinių klasių struktūra eliminavo daugybę talentų, kad anti-gėjiški jausmai kenkia visuomenei ir jos menui ir t.t. „Kino istorijoje“ galima matyti šių politinių įsitikinimų ženklus – čia skiriama dėmesio dekolonizuotų šalių kinui, juodaodžių kinui, filmams apie nepatogias socialines tiesas ir t.t., bet tai nedaroma siaurakaktiškai. Pavyzdžiui, prieš epilogą mano pasakojama istorija baigiasi nuostabiu Aleksandro Sokurovo darbu „Rusijos arka“, kurį būtų galima politiškai priskirti dešiniajai pozicijai.

GK: Filme „Kino odisėja“ rodote ganėtinai daug vyriško nuogumo ir daug queer kūrėjų nuo Pier Paolo Pasolini ir Gus Van Santo iki Terence‘o Davieso, Dereko Jarmano, Tsai Ming-liango ir Apichatpongo Weerasethakulo. Bet jūs niekada nekomentuojate jų filmų gėjų kino kontekste. Nepaisant to, jūs užsimenate apie Eizenšteino ir Hawko biseksualumą. Kodėl manote, kad buvo svarbu paminėti pastarųjų autorių seksualinę tapatybę?

MC: Panašią diskusiją turėjome su režisieriumi Bertolucci. Mano interviu su juo cikle „Scena po scenos“ aš paklausiau, kodėl jo filmuose tiek daug nuogų vyriškų organų? Ir jis atsakė, „Todėl, kad aš esu feministas“. Iš moterų dažnai reikalauta būti nuogomis prieš kamerą, taigi jis to paties paprašė ir vyrų, kad šiek tiek išlygintų situaciją! Man rūpėjo nepražiūrėti vyriško nuogumo kine dėl tos pačios priežasties. Kino kūrėjai stebėjo tiek vyrų, tiek moterų nuogumą, o aš norėjau atkreipti į tai dėmesį. Esu parašęs tokią esė į žurnalą „Prospect“, kurioje teigiau, kad kinas yra šiek tiek biseksualus, taigi, tai tikriausiai yra viena priežasčių, dėl ko miniu Hawkso ar Nicko Ray biseksualumą. Kita priežastis – Hawksas yra toks svarbus komerciniam kinui, kad nagrinėjant jo vaidmenį verta įnešti šiek tiek politinių diskusijų. Aš nekalbu apie Terry Davieso, Tsai Ming Liango ar daugybės kitų gėjų filmus kaip apie gėjų ar queer kiną, įtraukiu moteris kūrėjas ne dėl to, kad jos moterys, ar juodaodžius kūrėjus ne dėl to, kad jie yra juodaodžiai. Jie yra mano filme todėl, kad jie puikūs kūrėjai. Aš miniu naująjį queer kiną kalbėdamas apie Warholą. Norėjau įtraukti Barbarą Hammer arba Gregą Araki, bet neturėjau tam vietos, ir man atrodė, kad tarp 1990-ųjų queer kūrėjų Tsai reikėjo skirti daugiau laiko, nes jo darbai tokie nuostabūs. Buvau nusiteikęs nebūti aklu visam seksualumo spektrui, lygiai kaip nebūti aklu Afrikos kino talentui.

GK: Kokie sprendimai lėmė, kurių filmų fragmentus rodote savo projekte? Ar teko susidurti su rodymo teisių apribojimais, neleidusiais jums parodyti kurių nors filmų fragmentų?

MC: Mums neteko susidurti su rodymo teisių apribojimais, nes mes nuo pat pradžių apsibrėžėme, kad remsimės taisyklėmis, leidžiančiomis tyrinėtojams rodyti nedideles filmų ištraukas. Man reikėjo būti visiškai laisvu savo pasirinkimuose ir aš tą laisvę turėjau.

GK: Mane apstulbino jūsų gebėjimas surasti sąryšius tarp filmų – kartais montažo ar kompozicijos aspektu (lyginant „Psycho“ originalą ir perdirbimą), o kartais teminiu požiūriu. Man patiko ryšys, kurį įžvelgiate tarp filmų „Ninotchka“, „Ozo šalies burtininkas“ ir „Vėjo nublokšti“. Tikriausiai turite enciklopediškai išsamias žinias apie kiną! Kaip visa tai sujungėte tarpusavyje, kiek filmų peržiūrėjote?


MC: Labai ačiū. Mane labai domino ryšiai. Iš dalies dėl mano aistros internacionalumui. Man buvo malonu aptikti, kad, pavyzdžiui, sąsajas tarp 1950-aisiais JAV kūrusio Douglaso Sirkaso melodramų ir panašių arabų ir indų režisierių darbų. Man patiko pastebėti, kad Dorothy Gale, Scarlett O’Hara ir Ninotchka buvo temiškai susijusios. Kai pirmą kartą pamačiau koridoriaus sceną filme „Pradžia“, iškart prisiminiau Cocteau. Šiuos ryšius padėjo atrasti nusibraižyta didžiulė lentelė/schema, kuri padėjo suformuoti metus/temas. Taip pat gelbėjo tai, kad esu studijavęs matematiką, taigi gerai nusimanau matricose!

GK: Kokiu būdu aptikote kai kuriuos filmus? Nemažai jų, net iš paskutinio dešimtmečio, yra nelabai žinomi eiliniams kino mylėtojams. Kaip jūs atrandate šiuos filmus, jų pasakojimus ir istorijas?


MC: Mano prodiuseris Johnas buvo puikus pagalbininkas ieškant mažai žinomų filmų DVD, filmų, apie kuriuos žinojau ar buvau matęs tik Paryžiuje 1986 m… Aš turiu beveik tūkstantį knygų apie filmus namuose ir kaskart, kai kurią nors skaitau, jei joje minimas įdomiai skambantis filmas, aš pažymiu jį rašikliu ir sulenkiu puslapį. Tokiu būdu atsimenu, kad reiktų jį pažiūrėti! Yra ir kitas klausimas – kaip sužinoti apie tai, ko nežinai. Pavyzdžiui, aš supratau, kad nieko nežinau apie Etiopijos kiną, taigi ėmiau domėtis, ar toks išvis egzistuoja – taip, jis egzistuoja, ir yra geras. Aš buvau išmokytas taikyti mokslinį metodą, kurį išrado Karlas Popperis: jei manai, kad nėra jokių Etiopijos filmų, pabandyk paneigti šią hipotezę. Aš pabandžiau ir ją paneigiau.

GK: Ką galėtumėte pasakyti apie jūsų projekte nufilmuotus interviu su režisieriais, aktoriais? Kaip ir kodėl rinkotės šiuos žmones? Ar buvo tokių interviu, kurių norėjote, bet negavote? Kiek „Kino odisėjos“ turinį nulėmė šie pašnekovai ir tai, ką jie sakė?

MC: Žinojau, kad nenoriu daug interviu. Kalbančios galvos buvo visai ne tai, ko aš siekiau. Suplanavau, kad 15-os valandų filme jų gali būti 40-60. Atrodo, iš viso jų yra 43. Norėjau kalbinti tuos žmones, kurie buvo didžių momentų kine liudininkai, dažniausiai jie patys juos ir kūrė, bet kai kuriais atvejais tiesiog buvo šalia. Nė vienas iš interviu netruko ilgiau nei valandą (nemėgstu švaistyti žmonių laiko), o dauguma truko apie 30 minučių. Aš aiškiai žinojau, ko noriu iš pašnekovų, ir manau, kad jie tai vertino. Mes norėjome kalbinti Davidą Lynchą, bet jis pasakė ne. Tačiau aš buvo išsamiai jį kalbinęs du kartus prieš tai, taigi gana gerai žinojau jo mintis. Mes taip pat mėginome pakviesti Catherine Deneuve, kiek prisimenu. Mes susitarėme beveik su visais žmonėmis, kurių interviu norėjome, parašę ilgus, asmeniškus ir aistringus laiškus atskirai kiekvienam.

GK: „Kino odisėjoje“ parodote tiek daug skirtingų žanrų ir stilių. Ką pats labiausiai mėgstate žiūrėti?

MC: Aš mėgstu lėtus filmus, miuziklus, visų rūšių sapniškus filmus. Bet nelabai mėgstu biografinių ir kostiuminių dramų.

GK: Kaip manote, kur link veda kino ateitis?

MC: Aš tiesiog nežinau. Esu tikras, kad jam dar toli iki pabaigos. Jaučiu, kad esame arčiau jo pradžios, nei galo. Žiūrėjimo sąlygos greitai keičiasi, lygiai kaip kino indeksinis ryšys su tikrovė, bet aš įtariu, kad kinas visada svyruos tarp tikrovės ir kažko labiau sapniško...

Interviu autorius Gary M. Krameris yra laisvai samdomas kino kritikas, knygos „Independent Queer Cinema: Reviews and Interviews“ autorius ir vienas iš netrukus išeisiančios knygos „Directory of World Cinema: Argentina“ redaktorių.



Kalendorius
Leidykla „Circle Books“: prieinamumo politika, archyvų naudojimas ir partnerystė leidyboje
„Žinios iš kažkur kitur“. Kultūros vaidmuo 9-ojo dešimtmečio pabaigos Europos demokratinėse permainose
Vilniaus galerijų savaitgalis Šiuolaikinio meno centre
Triguba sąmonė: Ciarán Wood video darbų peržiūra
AIKO herbariumas: augalų rašymas įvietintose ekologijose
Susitikimas su menininke Beatriče Mockevičiūte
Archyvas